Tiems kurie

Žinau žmonių, kurie laimingi prie kryžiaus kalą artimą,

O ypač, kai už tai jiems mokoma grynais.

Žinau žmonių kurie savo laimę skaičiuoja

Užkaltais banknotais, su draugų žmonimis pradėtais vaikais.

Galiu sau leisti šį eilėraštį lėkštą,

Kankinamai įkvėpimo nemigti iki aušros spindulių.

Galiu mest į šalį tuščią lėkštę

Ir būt gyva vien nuo rašalo eilių.

Kurie niekada nemaisė alaus su fanta, nes negali pakelti tikro alaus skonio.

Kurie niekad nesijuokė iš savo paiko gero darbo.

Kurie niekad nepatyrė tikro laimės šypsnio tranzuojant

Kada mašina sustoja ir dureles atlapoja.

Kurie niekad nebrido miglotą rytą tarp žolių rasotų.

Kurie niekad tėvams nesake nepasidarę tatiruotės.

Kurie niekad netyčia neparagavo rankų muiluotų.

Kurie nežadėjo kitam žvaigždžių danguje, ir neverkė kai jų nesimatė

Kurie niekad dėl savų stiliaus, skonio ir mados nesugadino keletos drabužių.

Kurie niekad tuščiai be adresato valandų valandas eilėraščių nerašė.

Kurie neplaukė su draugu plaustu iš sutręšusių lentų.

Kurie niekad netarė žodžių “Šatra”, “regėti”, “manding”, “krautuvė” “besarmatė”.

Kurie niekad, nieko, dėl nieko, niekam niekur, gyvi tik dėl savo nebuvimo.

Tie visada teatkreips dėmesį į binarinį kodą vietoje upes gyvenimo.