Produktyvumas

Aš nebemiegu naktimis. Bijau. Bijau, kad merkiant akis, laiko rodyklė pasileidžia šuoliais, ir po to įžūliai meluoja tvirtindama, kad visą laiką eina tuo pačiu greičiu. Bet aš žinau jos paslaptį, žinau... Bijau, kad pramiegosiu revoliuciją, kurioje nors srityje, bijau,  kad pakis viso ko standartas, viso ko etalonas, ir liksiu jo nesupratus. Bijau būti nepasirengus pokyčiui, kitai dienai. Aš prieblandos nemirksėdama žiūriu į laikrodį, skaičiuoju savo pulsą ir sekundes, abu yra per greiti.

Aš nebemiegu naktimis. Mokaus. Sprendžiu literatūros kūrinius, interpretuoju matematikos veiksmus, kartoju prancūzų formules ir kalu gamtos mokslų tekstą. Visos sritys kalbą apie pasaulio esmę ir apie nieką. Viskas yra svarbu. Ir daug jų neigia vienas kitą. Ir pačios save. Aš nesuprantu keistos ir svetimos logikos, kurios niekas neaiškina, aš nesuprantu logikos. Tikriausiai dėl to, nes ankščiau miegojau. Aš lekioju nuo dalyko, prie dalyko, kaire rašau į vieną, dešine į kitą sąsiuvinį. Svarbiausia – kada sėdžiu prie knygų laikas eina normaliai. Skaitau vadovėlius, konspektuoju, dūsauju, o gal tiktais spoksau į laikrodį - tai būtų tiek pat produktyvu. Nenusėdžiu, perkeliu vieną koją, atsiremiu į stalą, užsilipu ant kėdes. Visos disciplinos pradeda suktis aplink mane ir aš nebeatskiriu kur kuri. Matau tik pilką beformę masę. Ta gumulas pagreitėja ir  tarsi verpetas įtraukia mane į save. Esu tikroje tamsoje, ten nebeskiriu kairės nuo dešinės, viršaus, nuo apačios. Išleidžiu oro burbulą, jisai pakimba vietoje. Kad tik žinočiau tą formulę...

Aš nebemiegu naktimis. Rašau. Rašau man vienai tesuprantama kalba, tragiškus kūrinius persunktus skausmo ir liūdesio, tobulinu Šekpyrą.  Nemoku perteikti idėjos, dėl to ji nenusėda į popierių, bet idėją turiu! Į vieną sakinį surašau reikiamų produktų sąrašą, savo jausmus ir mintis, testamentą. Negrįžtu perskaityti, negaliu. Leidžiu ten esančioms klaidoms kirbėti ir tarpti. Rašau apie gyvenimą, apie bendrą kančią, apie visus kitus tamsius ir blogus dalykus, labiausiai apie tuos, apie kuriuos nieko neišmanau. Aš rašau apie žinutes reklamose, į kurias niekas nereaguoja, apie pakeistas eilutes knygose, pavogtą mūsų laimę. Apie laiką. Dedu akcentus, nors nesąmoningai - svarbų žodį pakartoju, kol užpildau puslapį. Vienu etapu ranka pavargsta nuo raidžių, dėl to pradedu rašyt brūkšniais, po to taškais. Kai nebelieka rašalo, be gailesčio raižau ploną popieriaus odą rašiklio galiuku. Esu nepataisoma simuliantė.

Aš nebemiegu naktimis. Bet vis tiek sapnuoju. Sapnuoju išpampusius angeliukus ir slaptas miesto gatves, sapnuoju mokslą ir paslaptis, pasaulio pabaigą. Regiu velniukus, išsivėpusius, karpuotus, įvairius, bet visus vienodai šlykščius. Jie tupi žmonėms ant pečių ir šnabžda negerybes ir melus. Savąjį aš nuskandinau. Aš turiu du. Man vaidenasi blyški, išstypus, nerealiai liesa, paklaikusi būtybė raudonomis akimis ir juodais paakiai, kaltūnais vietoj plaukų. Į ją bežiūrint man sugurgia pilvas. Ir viską, ką sapnuoju, aprašau, kad kiti žinotų, ant puslapių gulia pabaisų paveikslai ir pasaulio tiesos, taškeliai ir brūkšneliai.

Prieblanda per minutę virsta ryto mėliu, kuris po to skaisčiai nusidažo. Kyla saulė. Pakeliu akis į ją. Graži... gera. Žvilgteliu į laikrodį, jis peršokęs 8 valandas. Jis man daugiau nemeluos... sudaužau jį ranka. Kraujas periodiškai laša ant grindų. Tarsi tiksinti sekundinė rodyklė. Pradedu dusti iš nevilties. Tada mano klapatuojanti širdis dūžta. Kaip laikrodis.