Nepajudinimas objektas ir nesustabdoma jėga

Žygiuoju nusipirkti balionų. Šaltukas kandžioja kaklą, lenda po drabužiais. Batų raišteliai vis taikosi atsirišti, tad turiu sustoti. Tepalų balos, purvino sniego klanai. Tokia žieminio Vilniaus panorama. Įžengiu į Maximą, kažkoks kvailys vežimėliu užstatė vartelius. Šalia kaip mūras stovi apsauginis, kažin kodėl nepatraukia. Jau stumiu vežimėlį į šalį, tik sustabdo apsauginis:

- Vežimo reikia.

- Ką?

- Vežimo reikia.

Malonu, kad pasiteirauja.

-Ne, ačiū, - pastumiu vežimėlį į šoną.

- Ne, ne! - už galvos griebiasi sargas. - Be vežimo į parduotuvę neįleidžiame.  

- Bet aš tik vieną prekę perku.

- Vis tiek.

Gal ne taip suprantu? Bandau įeiti. Maximos šv. Petras gestais stabdo mane ir pasikvietęs pardavėją prašo jos išversti man į rusų kalbą.

- Aš suprantu, suprantu, - susinervinu. - O kodėl?

- Tiesiog imk vežimėlį, durniau, - piktinasi už manęs stoviniuojanti pirkėjų eilė.

Kažkaip principo klausimas pasidaro neiti. Neatrodo, kad būtų balionų, o jei ir yra – nelabai jų man reikia. Gręžiuosi ir žengiu iš parduotuvės, tik mano petį sulaiko plati apsauginio ranka:

-        Negalima iš parduotuvės išeiti nieko nepirkus.

-        Ką?

-        Tuo atveju galime įtarti vagystę.

Netikėtai trukteliu ir pabėgu iš milžino gniaužtų, pats save nustebindamas prasiveržiu pro pirkėjus ir ištrūkstu į lauką. Paskui save girdžiu šauksmus ir trepsėjimą, šoku į duris beuždarantį autobusą. Atsipūsdamas prisėdu ant sėdynės. Absurdas kažkoks. Pavažiuosiu kokią stotelę ir pareisiu namo. Gera būti šilumoje, o ne lauko speige ar parduotuvės skersvėjyje. Palaimingai snūduriuoju.

Pabundu sutemus. Autobusas tuščias. Už langų  - deguto tamsa. Kiek dabar valandų? Kur žibintai? Lekiame pro man niekad neregėtą rajoną, tik vietomis sužybsi langai. Autobusas, pasitaikius kelio duobei, trūkteli. Noriu išlipti, bet pralekiame vieną stotelę, antrą trečią. Vairuotojas nė nemano stoti.

Dabar jau lekiam pro medinius namukus. Atsistoju prie durų. Pabarbenu į duris. Nieko. Spaudžiu „Stop“. Sušunku. Vienintelis man atsakantis garsas – variklio burzgimas. Gal kurčias? Už lango nebematau šviesų, nors gal namai kaip tik labai tankiai sustatyti? Ne, pušys.

Turiu įsitverti už kažko, kad nenukrisčiau, mane pykina nuo greičio. Po truputį slenku į priekį, link variklio, link šios nesustabdomos jėgos šaltinio ir šeimininko. Dirsteliu per pertvarą į vairuotoją. Jis kampuotų bruožų, su juodais apvaliais akinukais, palinkęs tiesiai.              Nesinori kažką sakyti. Važiuoti baisu, jį trikdyti – baisiau, juk ir prieš tai nereagavo. Žvilgteliu  į priekį -  tolumoje posūkis. O mūsų greitis tik didėja.

-        Pone, sulėtinkite, posūkis, - sušunku.

-        Aš turiu važiuoti tiesiai, - ištaria jis, pilnas pasiryžimo.

-        Kvaily, nulėksim nuo kelio!

Jis, neatleisdamas gazo, pasuka galvą į mane. Per akinius matau  baltų ir raudonų adrenalino kibirkščių fontanus. Tos kibirkštys degina autobusą, sudegins mane, sudegins, viską, viską aplink. Man nuo tų kibirkščių darosi šalta. Jis ne vairuotojas, jis - sutemų Faetonas.

Autobusas trenkiasi į pertvarą ir ją pralaužia. Priekis nusvyra nuo šlaito, galas pakimba ore, aš su vairuotoju tėškiames į priekinį stiklą. Nejaučiu rankų. Nejaučiu kojų. Atrodo, žemiau nuo kaklo ištirpstu, susilieju su autobusu. Pasuku kraujuojančią galvą į jį. Sudužę akiniai, kabo ant vienos ausies, apsipylęs krauju, varvančiu iš nosies. Matosi tik jo akių baltymai, degantys ir kibirkščiuojantys raudonomis žiežirbomis. Jis toliau žiūri į priekį, toliau rankomis laiko nematomą vairą, sulūžusi koja trūkčiodama spaudžia gazą.

Paskiausiai, ką spėju pagalvoti, kas būtų, vairuotojui nuėjus nusipirkti balionų.