Mūsų namuose skraidžioja musės

Mūsų namas pilnas muselių. Smulkučių, plonų, svarbiausia – neoninių, oranžinių akių. Jos visur:  sandėliuke, miegamajame, mikroskopinės lervutės raičiojasi ir šaldytuve. Jos – elektronai, orbituojantys vaisių dubenį. Muselės neskraido - neišgirsi sparnelių virpėjimo. Jos svirduliuodamos kyla oru tarsi vandeniu, veikiamos magnetinių jėgų, keliamos pačių savo girtumo nuo pernokusių vaisių. Tikrai ne šio pasaulio padarai.

Ko nebandžiau, kad jas išnaikinčiau – ėsdinau  actu, sienas nutepiau vabzdžių klijais. Gal jos evoliucionuojasi, kad prisitaikytų. Tarakonai gali išgyventi atominį sprogimą, bet panašu, kad musės juos gerokai aplenktų. Jos žiūri į mus nuo visų paviršių ir trina savo šešiomis kojytėmis iš pasitenkinimo, planuodamos mus pakeisti. Vieną dieną mes pabusime kaip musės, jos kaip žmonės. Gal tai natūralu, gal jų naikinti nevalia? Šiaip ar taip to nesugebu. Galiu tik stebėti jas prie pusryčių stalo.

Nesant maistui jos sutupia ant lubų laukdamos. Maži kūneliai tankiai prisispaudžia vienas prie kito, lašas po lašo auga musių jūra. Jūra banguoja ir raičiojasi, musių daugėja susiduriant keteroms, tikriausiai greit patvins visos lubos. Aš baudžiama, baudžiama potvyniu ir skėriais. Įdomu, ar numarinusios mane jos sustos, ar spiečiumi uždengs saulę likusiam pasauliui.

Iš kur jos atsirado?  Kaip niekaip neišnyksta? Jos plaukioja aplink mano galvą. Bijau kvėpuoti, kad neįtraukčiau vienos į šnerves.  Kelios nutupia šalia dar nepradėto banano ir pakvaišusiomis savo akimis šonuose spigina į mane.  Pamoju virš banano ranka ir nuvaikau nutūpusias, jos prisijungia į pulką  aplink mano galvą. Viena išlenda iš man nepastebėto  žievės tarpelio ir irgi kyla. Antra. Ir pasipila pliūpsniu. Gal jos visą laiką ir gyveno bananų viduriuose? O iš banano toliau plūsta musės, įsijungia ir tupėjusios ant lubų. Mes įėjom į ritualo transą, musės sinchroniškai zvimbia aštuonetais, aš, pakerėta ir bjaurėdamasi jomis, stebiu.

 Banano žievėje susidaro gumbas, po to išnyksta. Su dūzgimu vėl atsiranda. Jis pulsuoja. Ta šlykšti votis kilnojasi vis labiau ir labiau. Musės aplink mano veidą suka beprotiškas spirales ir mirties kilpas greičiau ir greičiau, zvimbimo dažnis kyla: šaižus švilpimas, būgnelius sprogdinantis cypimas.

Žievė plyšta. Iš jos išropoja riebiausia mano matyta mėsinė musė, dydžio sulig mano piršto sąnariu. Ji pasipuošusi straubliuku, tinklėtais sparnais. Visos skraidžiojusios muselės kartu nukrenta ant žemės, mirtimi pagerbdamos savo valdovę. Keista, kad žemė nesudreba. Bandau pamatyti jos mažytę  karūną, tikrai tokią turės. Karalienė ropoja stalu link manęs, ima ropoti mano ištiesta ranka.  Jos kojytės kibios ir nemalonios, galiausiai ji atropoja į mano iškeltą prieš nosį delną. Musės kūnas nusėtas baltais taškais. Pasisuka, kad jos rudos mikrofoninės akys žiūrėtų tiesiai į mano, ir akimirką sustingsta. Tikrai kažkokia išskirtinė. Gal ji net ne musė? Tupi ir stebi mane savo tinklinėmis akimis, jos judesiai tikslingi ir netgi grakštūs, nenustebčiau, jei pats Belzebubas.

Belzebubas pradeda ritmingai tūpčioti. Jo papilvėje atsiranda guzas, pulsuojantis, kaip prieš tai bananas, tik  dabar padarėlis yra apvalkalas, bananas. Musė krenta aukštielninka ir stipdama raičiojasi, sparneliais braižo mano ranką, jaučiu jos skausmą ir savo šleikštulį. Ir nustimpa.

 Vargšė vienadienė musių karalienė...

Jos gumbas plyšta ir tarsi sporos pasipila muselės. Jos skęsta mano kavoje ir tupia ant banano. Aplink mane jų tūkstančiai, bet musės nesikandžioja, nepuola.  O kodėl turėtų pulti, susivokiu, jei aš - jų maisto ir namų šilumos šaltinis? Joms ratu aplink mane besisukant, jaučiuosi esanti visatos centras, tas vienintelis taškas jų oranžinėse akyse. Aš ne apnikta, apsupta jų,  jos ne parazitai, jos – mano išpažintojai. Kažkuri iš jų galėtų man ir mažytį altorių iš trupinių pastatyti.  

Aš - maro dievas su puvėsiu aureole, aš - Miagras su šių šlykščių padarėlių apsiaustu, tai aš - musių karalienė. Taip ir prasėdžiu: viena kambaryje, priešais pūvantį bananą, garbinama vaisinių muselių.