Mergelei

Mergele, tu mano, kodėl gi verki?

Kas įsmeigė pašiną tavo širdy?

Tik sušnabždėk man to niekdario vardą,

Krauju jo grąžinsiu pavogtą garbę!

Karčiom ašarėlėm tu plūsti toliau

Sukirpsiu tau suknią iš ryto miglų,

Nukalsiu žiedelį iš aušros spindulių

Maldauju tavęs, tik neverki daugiau

Gal vėjai kandžioja skruostus jautrius?

Su siečiu aplėksiu pasaulio kraštus;

Sugausiu Pilvinį, jo brolius šiurkšius,

Kad tavo veidą papuoštų šypsnis trapus

Nerūpi man kalbos kaimo žmonių,

Netrokštu gėrybių iš gamtos išplėštų,

Ir nejaučiu glamonių Šiaurio šaltų. 

Raudu dėl sodybų tuščiom paliktų;

Dėl medžiais pavirtusių Eglės vaikų; 

Dėl apleistų mus senelių dievų;

Dėl Sibiro ledinių dirvų,

Patręštų lietuvių krauju