Išėjusiems

Krauna žiedus obelai,

Krenta ašaros ir krušos gabalai

Jautriausios žaizdos šašta ilgai.

Graužian pievoje duoti pažadai

Praėjo mėnesiai, aš karščio auka.

Nebesvarstau lemtingos minties,

Lūpose dabar tik sūri druska,

Bet kaip ir ankščiau bijau nakties.

Jau pribrendę mano obuoliai,

Savo sodus sodina mano vaikai.

Vėl skinu gėlę, dedu ant dėžės,

Norėčiau tarti, jog tą darau be kaltės.

Aplinkui matau draugų veidus

Septyniolikos, amžinai jaunus.

Savo vėsią koją pastato šalna,

Laukais ir pakalnėm ateina žiema.