Gyvenimo upės

Jazminai sukosi mano arbatos puodelyje. \

Kaip gyvenimo upėje, sakė man Dzin Ju

Galiausiai sala ima darytis per ankšta, nors ir miela.

Akys krypsta į tyvuliuojančią vandens slėpenybę ir staiga, ne iš šio, ne iš to aš neriu.

Kovoju prieš savo veržlumu iš miegų pažadinta srove, prieš savo dalą, prieš pykčius laidanti dangų.

Atvėsta vėjas, prieš tai šiltai bučiavęs skruostus. Ir obelys linksta nuo raudonskruosčių obuolių. Turiu ją kirsti paskutinį kartą. 

Galiausiai lieka tik bangos, talžančios mano akių druską.