Epopėja

Padėk į šalį dalgį artojau,

Nuo šiol pjausi ką sėjo

Ranka amžinoji.

Ne tau rinktis, kas niekšas,

Ne tau aiškintis kaltę:

Švino kareivėlis,

Ir skudurų kekšės.

Kreivesni už šypsnį,

Tik ašmenys kardo,

Kaip šaltas žvilgsnis,

Kerta karštinė karo.

Negedėk savo kankinių draugų,

Dirvos derlingos tik patręštos krauju.

Tavo kelias nesuka link namų,

Turi lieti prakaitą dėl žemių svetimų.

Ir net kai sugrįši,

Į žemę tėvelių,

Lydės tave varpo aidas,

Skleidžiamas maro.

Paleisk savo dievus,

Aukokite ką galite,

Negailėk ginklo brolių,

Nes žemė godi ir ji trokšta lavonų.