Poeto mirtis, poetui arba mirčiai (Death of a poet)

Poetas pamerkia plunksną,

Ištiesa ranką

Ir nieko nebeparašo.

Poetas pamerkia plunksna,

Ištiesia ranka

Ir nuteškia rašalo dėmę.

Poetą vejasi minios gerbėjų,

Besididžiuojantys, jog skaito Sartrą,

Su akiniais ir dažytais plaukais

Ir norintys duoti perskaityti jam savo interpretaciją.

Poetas kaip šuo:

Jo niekas nenori

Ir šeria tiktai iš būtinybės.

Poetas kaip šuo:

Neatsargiam jis dar ir įkanda.

Poetą drasko į gabalus

Tušti puslapiai ir parkerio plunksna

Poetas klaupia tiktai prieš Dievą, mūzas

Arba meceanatą.

Poetas kaip šuo:

Daug loja

Ir dažnas nori jį išvyti iš namų,

Arba nušauti jam pasenus.

Poetas išeina

Su seno kuino orumu,

Kaip klipata,

Dažniausiai vis tiek ko nors jojamas

Poetas nesilanko kompanijoje, kurioje yra nelaukiamas

Bet, vis dėlto, jis nesupranta, kuri kompanija tai yra

Juk vis dėlto, kas nemėgtų Genijaus iš didžiosios G

Ir galiausiai

Poetas sau pats išsikasa kapo duobę

Kada įmerkia plunksna ir nieko nebeparašo

Tik baltas popieriaus lapas tampa jo antkapis

Su mirties data ir vardu bei pavarde.