Mes

Tamsa. Spragsėdamos įsijungia ryškiai geltonos salės lempos. Pradedame raitytis kaip šviesos bijantys sliekai. Tai verkiam, tai juokiamės. Neskamba labai natūraliai. Jautiesi kaip sliekas – menkas ir svetimas dienai, apgailėtinas padaras, su nuo savo paties svorio skaudančiais inkstais. Susėdę po tris, kiekvienas raitomės per savo likimo bendrus, bet, tarsi mechanizme nei viena detalė kitos neišstumia, nei viena neatsilieka nuo to keisto ritmo. Kiekvienas juda gremėzdiškai, bet Mes - grakščiai, kiekvieno šliaužiojimas yra juokingas, bet mūsiškis - įspūdingas.

Žvakių šviesa. Rankos greitai padavinėja lynų plaušus, sukasi rateliai, šokčioja verpstės. Pedalui mušant ritmą orą suvirpina pirmas balsas, po akimirkos įsijungia antras, trečias. Jie pinasi tarpusavyje, pavieniai balsai atitinkamai paaukštėja  ar pažemėja. Kartu stebime, kaip daina po kambarį raitosi žalčiu, nardo tapusi žuvimi, plasnoja paukščiu. Jaučiame kiekvieną išdainuojamą gaidą. Jaučiame pasaulį aplink, jaučiame Mus.

Po pasirodymo patenkinti einame gatve. Pokštaujame ir juokiamės, visi jaučia bendrą dvasią. Vienintelė bėda - ne prie ko  nepritampantis Martynas. Jis nesusiprato, kad jis ne mūsiškis, kad jis svetimas, jis – parazitas, išsiurbiantis Mūsų syvus. To nepąkęsime. Juntame Martyno baimę nepritapti ir dėl to dar labiau niekinam šį apgailėtiną padarą, siekiantį mūsų pritarimo. Retkarčiais stumtelime jį. Jį išeinantį palydi mūsų šnabždesiai.

Per radiją grojantis Bobas Dylanas. Mūsų kibirkščiuojančios akys. Laužas, juokas, gitara. Rūgšti tabletė. Plaukų juostos. Jos ima mirguliuoti kaip ir laužas, ima mirguliuoti juokas, gitara. Jaučiame meilę žvaigždėms, sau, vienas kitam. Jaučiame ramybę. Nebeskiriam laužo ir juoko, gitaros ir juostos.  Šimtu ranku glostome žolę, šimtu akių matome tamsoje. Kažkuriuo momentu atsiranda nuogų rankų ir kojų pynė. Ramu, šilta, gera. Suvokiame daug daugiau nei galėjome kažkada suprasti po vieną.

Kaustytų batų žingsniai aidi per lietaus permerktas alėjas. Mūsų širdis šaukiasi keršto, mūsų rankoje kūjis ar akmuo. Mes  esame Fenris, plėšiantis aštriomis iltimis senam gerklę, kad ateitų naujas. Dūžta vitrinos, langai, lūžta durų vyriai. Į gatves tempiame nustebusias, apsimiegojusias žmogystas. Vieni sutrikę, kiti dar bando gintis. Mūsų krumpliai, lazdos, akmenys sušyla krauju. Nepažįstamų jaunuolių krauju. Kaimynų ir kolegų krauju. Aš neatskirčiau jų nuo mūsų, bet mes juos atskiriame. Gename juos į aikštę. Grindinį tarsi  sustingę lašeliai puošia šimtai išdaužytų šukių, vietomis matosi basų kojų paliktos raudonos brydės.